Kuomet miestų gyventojai ima domėtis alternatyviais būdais pasiekti savo darbo ar mokslo vietas, pirma šovusi į galvą idėja būna dviračiai. Kai kurie atsisako idėjos dėl šiuo metu nesančių visur išvystytų dviračių takų, kiti, dideliam vairuotojų siaubui, pasiruošia važiavimui gatvėse. Vilnius skatina važiavimą savo oranžiniais dviračiais, tačiau kartu su jais turi būti gerinama ir infrastruktūra. O kaip kiti miestai? Ar dviračiai gali užimti savo teisėtą vietą tarp transporto priemonių mieste?
Visi žino dviračių teikiamus privalumus: geriau užtikrinama sveikata, daugiau energijos, mažiau teršiamas oras. Pagal statistines apklausas yra žinoma, kad maždaug pusė namų ūkių turi dviračius, tik nedaugelis juos naudoja.
Sakyti, kad dviratininkus stabdo tingulys, būtų kvaila – juos stabdo nekokybiški dviračių takai. Tai rodo ne tik žmonių apklausos (moksleivių apklausa parodė, kad dauguma jų važiuotų į mokyklą, jei būtų įrengta tinkama infrastruktūra), vis daugiau naudojami Vilniaus oranžiniai dviračiai, bet ir dviračių kiekis atsivežamas į pajūrį, kur vis daugėja gerų dviračių trasų.
Dažniausiai dviračių kelių kokybė priklauso nuo savivaldybėje esančių dviračių entuziastų kiekio. Jeigu tokių žmonių nėra, mažos, bet svarbios dviračių takų problemos pamirštamos. Dažniausiai dviratininkus neramina netinkamai įrengtas kelias, kuris kartais gali priminti kliūčių ruožą.
Dviračių takas nėra tiesiog naujai nupieštos linijos su dviračių ženklu: jam reikia tinkamo kelio – be duobių ir nereikalingų kliūčių (stulpų, klombų, į taką įsiveržiančių stotelių). Reikia nepamiršti, kad šaligatvis turi būti dalinamasis su pėsčiaisiais – negalima kurio nors vieno nuskriausti ir atimti iš jo dalies kelio (štai dviračių trasa turi būti minimum 0,9m, bet miestuose dažnai pasitaiko ir mažesnė).
Kai kurie iš dviračių takų sutampa arba susikerta su automobilių keliais, o tai sukelia stresą ir dviračių, ir automobilių vairuotojams. Ypač, jei nėra jokių kelio ženklų, kurie perspėtų vairuotojus apie artėjančius dviratininkus. O patiems dviratininkams laviruoti tarp šaligatviu einačius pėsčiuosius, arba važiuojant jausti kaip pro šoną zvimbia mašinos irgi nėra labai linksma.
Pagal atliktų tyrimų duomenis, jei yra nutiesiamas dviračių takas šalia kelio ruožo, jame sumažėja eismo įvykių penkis kartus. Taip pat kai kuriose gatvėse liepus sumažinti greitį, kad galėtų į eismą įsijungti ir dviratininkai, sumžėtų gatvių triukšmas, oro teršimas bei būtų mažiau nelaimingų atsitikimų.
Lietuvos automobilų kelių direkcijos duomenimis, jau įrengta 1276km pėsčiųjų ir dviračių takų. Daugiausia šiuo metu yra Šiaulių (225km), Kauno (218km) ir Vilniaus (207) regionuose. Geriausi dviračių takai Lietuvoje yra Šilutėje, mat ten jie sulaukia daug vokiečių turistų, kurie dažnai išsiruošia į žygius su dviračiais. Pajūryje vis labiau pastebima – kuo geresni dviračių takai, tuo daugiau turistų sulaukiama.
Nors situacija Lietuvoje vis dar nėra pavyzdinė, galime džiaugtis teigiamais pokyčiais: Vilniuje planuojama įrengti dar 24 dviračių takus, tai padidins bendrą Vilniaus dviračių trasų ilgį iki 233km. Kauno mieste tikimasi padidinti šių trasų ilgį iki 150km (šiuo metu yra 60km). Kai kurios įmonės jau dabar skatina savo darbuotojus važiuoti dviračiais: jei važiuodami su šalmais ir liemenėmis, atvyksta laiku – jų laukia nedidelės premijos, taip pat darbe įrengti dušai ir persirengimo kambariai.
Nėra manoma, kad padaugėjus dviračių automobiliai bus nenaudojami. Juk dažniausiai dviračiai renkamasi geru oru ir kuomet nereikia daug daiktų vežtis. Automobiliai vis dar yra kelių valdovai ir tikriausiai dar taip ilgai bus, tačiau įsileidus dviračius į pilnateisius eismo dalyvius, pagerėtų miesto gyvenimo kokybė.
